Negrai

Giliai Užmirštajame miške, kur senovės medžiai šnabžda vienas kitam senas paslaptis, gyveno trys geri draugai – Kukas, Baksas ir Gutas. Jie nebuvo paprasti gyventojai – Kukas buvo išradingas voveriukas išradėjas, Baksas – tingus, bet be galo stiprus barsukas, o Gutas – pelėda filosofas, mėgstantis senas knygas ir dar senesnes legendas.

Vieną rudenį, kai lapai ėmė kristi nuo šakų kaip auksiniai laiškai, draugai rado kažką keisto – miško gilumoje stovėjo senas, apleistas laikrodis, aukštas kaip medis, su rūdijusiais krumpliaračiais ir auksine sfera viršuje. Laikrodis neveikė. Ant jo išraižyta buvo sena sentencija:
„Kai laikas vėl tekės – paslaptis atsivers.“

„Tai ne šiaip sau laikrodis,“ – sušnibždėjo Gutas, išskleidęs savo dulkėtą legendų knygą. – „Tai gali būti Miško Laiko Laikrodis! Sakoma, kad jis valdo metų laikų ritmą… Jei jį kas nors sutrikdys – visa gamta gali išeiti iš pusiausvyros.“

Kukas, kuris jau seniai svajojo sukonstruoti ką nors didingo, ėmėsi laikrodžio taisymo. Jis kurė brėžinius, lipdė dantračius iš šakų, net bandė prijungti seną varlės variklį, kurį kažkada buvo sukonstravęs. Tuo metu Baksas... miegojo ant samanų ir retkarčiais parūkdavo lazdyno riešutų, bet kai reikėjo nešti sunkų dantratį į viršų, jis vienintelis sugebėdavo tai padaryti.

Po kelių dienų darbo, kai viskas jau buvo beveik baigta, laikrodis netikėtai sprogo šviesa. Iš jo išskrido mažytis padaras – tai buvo Laiko Dvasia, spindinti kaip rytinis rūkas.